„Muzikos salė“ kelia klausimą: ar lietuviška muzika peržengs savo ribas?

Riba muzikoje dažnai skamba kaip apribojimas – žanro, galimybių ar rinkos. Tačiau šių metų AGATA „Muzikos salėje“ ji nuskambėjo kitaip. Riba tapo klausimu apie brandą: kiek Lietuvos scena pasiruošusi augti, kiek drįsta pripažinti savo klaidas ir kiek sąmoningai kuria savo ateitį.

Trys skirtingi pokalbiai – apie tai, ar muzika gali būti „š“, apie asmenines kūrybos ribas ir apie Lietuvos galimybes tapti pasauliniu muzikos žaidėju – susiliejo į vieną bendrą kryptį.

„Š“ kaip augimo dalis

Diskusijoje „Ar muzika gali būti Š?“ diplomatiškų formuluočių beveik nebuvo. Pokalbį moderavęs radijo stoties M1 programų direktorius Arnoldas Eisimantas  priminė realybę: „Visada sulaukiame laiškų, kurie sako – kokį čia šūdą grojat?“ Tačiau ar patys kūrėjai savo darbuose rastų tokių pavyzdžių?

Muzikos įrašų prodiuseris, kompozitorius ir atlikėjas Vitalijus Puzyriov-Vaiper (Despotin Fam) neslėpė: „Net top 5 duočiau.“ Anot jo, klaidos kūrybos pradžioje neišvengiamos. Viena iš jo problemų, pasak prodiuserio, buvo bandymas maskuoti patirties stoką: „Anksčiau slėpdavau savo kompetencijos nebuvimą po papildomais garsais, taisymais – vis kažką pridėdavau, koreguodavau, kad tik paslėpčiau tai, ko dar nemokėjau.“

Kompozitorius ir prodiuseris Faustas Venckus prisiminė, kad suvokimas, jog kūrinys yra silpnas, ateina ne iš karto: „Darydamas albumą rodžiau vadybininkams ir visi mandagiai sakydavo, kad galiu geriau. Išleidęs albumą supratau, kad parašiau prastą albumą. Tiesiog nebuvo išliekamosios vertės.“

Tačiau diskusijos ašimi tapo emocija ir riba tarp „gerai“ bei „blogai“, kuri, pasirodo, nebūtinai yra apie techniką ar profesionalumą. Muzikos prodiuseris Saulius Bendikas-Sauben pasiūlė paprastą kriterijų: „Kai klausome muzikos jaučiame tam tikrą emociją. Š nėra emocija.“ Jo teigimu, tas pats kūrinys vienam gali sukelti džiaugsmą, kitam – pyktį ar nostalgiją, todėl vertinimas neišvengiamai išlieka subjektyvus.

Šiai minčiai antrino ir V. Puzyriov: „Manau, kad blogiausia muzika yra ta, kuri nekelia jokių jausmų.“ Anot jo, net ir erzinti ar provokuoti galintis kūrinys jau atlieka funkciją – jis sukelia reakciją. „Kartais reikia šūdo, kad atskirtum, kas yra gera muzika“, – pridūrė prodiuseris.

Alternatyva tarp laisvės ir mados

Atlikėjas Kristijonas Ribaitis LRT OPUS pokalbių scenoje pristatydamas savo ketvirtąjį studijinį albumą „RIBÀ“ kalbėjo ne tik apie kūrybą, bet ir apie scenos paradoksus. Nors pavadinimas daug kam pasirodė kaip žodžių žaismas su jo pavarde, pats atlikėjas tikino, kad ši asociacija atsirado vėliau nei pati idėja. „Norėjosi turėti albumą apie kraštutinumus, apie tai, kaip žmonės elgiasi prie tam tikrų ribų“, – sakė jis.

Pokalbyje, kurį moderavo Kamilė Tumelytė,  netrūko ir platesnio žvilgsnio į Lietuvos alternatyvią sceną. Anot K. Ribaičio, alternatyva turėtų būti vieta, kur kūrėjai gali skirtingai save pateikti, tačiau jis pastebi pasikartojančias tendencijas.

„Alternatyva yra apie tai, kaip mes visi skirtingai galim save pateikti. Bet kartais atrodo, kad visi pradeda daryti vienaip. Daugiau galvojama apie įvaizdį, vadybą dar prieš išleidžiant pirmą kūrinį, o nėra to pagyvenimo su dalykais, su savo mintimis, su savo dainomis“, – kalbėjo atlikėjas.

Prisiminęs debiutinį albumą, jis sakė, kad tada atrodė svarbiausia pats procesas. „Atrodė – išleis mano kūrinius, padės įrašyti muziką, žiauriai gerai. Apie konceptą tada negalvoji“, – teigė jis.

Kalbėdamas apie turą „RIBÀ: pratęsimas“, atlikėjas akcentavo ir koncertų geografiją. Jo teigimu, alternatyvi muzika pernelyg dažnai apsiriboja trimis didžiaisiais miestais, nors klausytojų yra ir mažesnėse vietovėse.

„Jaunesnės grupės nevažiuoja į mažesnius miestus, nes galvoja, kad nesurinks žmonių. Bet jos nesurenka žmonių dėl to, kad ten nevažiuoja. Norisi tą žingsnį žengti, pamatyti ir pasakyti – oi, ta vieta nuostabi, o ta gal per maža. Tiesiog turėti žinių bagažą ir atnešti daugiau alternatyvos, o ne popso mažesniuose miestuose“, – sakė K. Ribaitis.

Tarp talento ir sistemos

„Jeigu Taylor Swift būtų gimusi Lietuvoje, ar ji būtų Taylor Swift?“ – šis žurnalistės Lauros Kešytės klausimas tapo atspirties tašku pokalbiui apie Lietuvos vietą pasaulinėje muzikos rinkoje.

manoMUZIKA.lt įkūrėjas Liudas Zakarevičius atsakė tiesiai: „Mes nežiūrime į muziką kaip į eksporto prekę.“ Jo teigimu, Švedija ar Suomija neturi daugiau talento nei Lietuva – jos turi sistemą. „Kultūra be sistemos yra hobis“, – pridūrė jis.

Ši įtampa ryškėja ir finansavimo klausime. „Kokybės prasme nenusileidžiame, bet dažniausiai iššūkiu susilaukiame finansavime“, – pastebėjo muzikos vadybininkas Ištvan Tomaš. Anot jo, muzika vis dar dažnai vertinama kaip kultūros sritis, o ne kaip ūkio šaka, galinti generuoti pajamas ir kurti eksporto vertę.

Apie turinį ir kryptį kalbėjo ir muzikos prodiuseris Faustas Venckus. Jo teigimu, lietuvių kūryba jau pasiekia užsienį, tačiau svarbu klausti, ką iš tiesų siūlome pasauliui. „Ką mums daryti, kad jums būtų ką vežti?“ – retoriškai kreipėsi jis, pabrėždamas, kad kokybė viena savaime neužtikrina matomumo.

Valstybės ir verslo vaidmenį priminė audio agentūros „Dropaudio“ vadovas Vidmantas Girskas, kalbėdamas apie didesnio įsitraukimo poreikį. Be platesnio palaikymo net ir stiprios iniciatyvos lieka pavienių žmonių pastangomis.

Taip klausimas apie vieną hipotetinę žvaigždę išsiplėtė iki bendresnio – ne apie tai, ar Lietuvoje yra talento, o apie tai, kur šiandien brėžiama riba. Tarp kūrybos ir industrijos, tarp kultūros ir ekonomikos, tarp ambicijos ir realių mechanizmų, kurie leidžia muzikai veikti už šalies ribų.